Dažnai kartojama istorija apie gydytojo, inžinieriaus ir politiko ginčą: kurio profesija yra senesnė. Gydytojas tvirtina, kad mediko profesija seniausia, nes Dievas atliko chirurginę intervenciją - iš Adomo šonkaulio sukūrė Ievą. Inžinierius, sako, kad, kol dar nebuvo nei Adomo, nei Ievos, Dievas iš chaoso kūrė žvaigždes, mėnulį ir planetas. Tai akivaizdus didingos inžinierijos pavyzdys. "O iš kur, jūsų nuomone, atsirado chaosas?” - šūkteli politikas.
    Istorijos humorą lengva atspėti, bet man ji suteikia parankią struktūrą straipsnio mintims išdėstyti. Pirmiausia apibrėšiu chaosą ir painiavą, su kuriais susiduria mūsų mokyklos; po to, kaip ir dera geram inžinieriui, sukonstruosiu rėmus, kurie padėtų mokyklų vadovams rūšiuoti problemas; parodysiu vadovavimo stilių, kurį galima apibūdinti kaip vyriško ir moteriško mąstymo bei vertybių sistemos sintezę, atliepiančią šiuos nenuspėjamus laikus.

Chaosas ir painiava

    Aišku, kad kaltinti dėl visų mūsų laikmečio problemų politikus – naivu. Tačiau tuo, kad politiniai sprendimai dar labiau kelia sumaištį, su kuria kasdien susiduria pedagogai, neabejojama (Hargreaves, 1996 m.). Manau, daugelis politikų, kaip ir mes, stebisi socialine kaita, nors tai prisipažinti ir nebūtų politiškai saugu. Man tenka daug keliauti, įvairiose šalyse skaityti pranešimus. Kaip ir dauguma keliauninkų, vos įžengęs į viešbučio kambarį, pirmiausia įsijungiu televizorių ir klausausi CNN žinių. Po kelių valandų jau žinau, kaip sužaidė mano mėgstamiausia komanda, kokie įvykiai traukia žiniasklaidos dėmesį. Mūsų pasaulis išties nėra didelis, tačiau, galima sakyti, - vientisas. Europos tautos vienijasi ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai. Šiaurės Amerikoje veikia laisvos prekybos susitarimas. NATO integruoja šalis, kurios anksčiau priklausė komunistiniam blokui. Kompanijos “perauga” valstybių sienas ir susilieja, kad taip išvengtų valstybinių mokesčių, įstatymų ir aplinkosaugos draudimų. Bet vienalytės aplinkos ir tvirtėjančių ryšių pasekmė yra ta, jog mes skylame į gentis (Lasch, 1995 m.).
    Laisvoji rinka visiškai išlaisvina mūsų individualnią prigimtį. Tada žmonės trokšta ryšio, įprasminančio gyvenimą (Lerner, 1996 m.). Pažvelkime į Bosniją, Rusiją, Airiją ar Kanadą - visur ryškus susiskaidymas. Beje, net ir vienalytė tauta siekia atsitraukti nuo tautinės religijos, valstybinių kultų. Šis bendrumo ir individualumo kontrastas bei gentinių ir prasminių ryšių paieška – tik vienas, bet labai ryškus mūsų visuomenėn įsismelkęs paradoksas. Jis komplikuoja švietimo tikslus ir praktiką, kelia nesutarimų (Hargreaves, 1995 m.). Taigi: ar mes ugdome pilietiškumą, ar auginame žmogiškąjį kapitalą tarptautinėms korporacijoms, o gal ir tai, ir tai arba nei viena, nei kita? Ar švietimo tikslas - remti tris pasaulinės rinkos stabus: konkurenciją, produktyvumą ir laisvąją rinką? O gal mokykla privalo padėti mokiniams suvokti savo gyvenimo prasmę?
    Norėčiau išvardyti dar keletą paradoksų ir jų pasekmes mokyklai šioje painiavos ir įvairovės stichijoje.

• Verslo bendruomenė aštriai kritikuoja mokyklą, nes ši nereaguoja į aplinką ir nerengia mokinių informacijos amžiui (Drucker, 1993 m.). Ši bendruomenė mažina darbo vietų. Anot Rifkindo (1996 m.), technologija reiškia, jog didžiulė dauguma visuomenės narių niekada nebus įdarbinta taip, kaip tai suprantama dabar. Pirmą kartą istorijoje naujos technologijos, išstumdamos senas, nesukuria naujų darbo vietų. Nuolatinis nedarbas, regis, įsitvirtins ilgam. Veikiausiai turėtume skirti tiek pat dėmesio mokydami mokinius ir laisvalaikio, ir darbo įgūdžių. Kyla klausimas: ar mes rengiame mokinius gyventi ar pragyventi? Ar skirti visą dėmesį matematikai ir kompiuteriams, ar išplėsti humanitarinių dalykų ir kūno kultūros programas?

• Mūsų, daugelio vakarų šalių, visuomenė vis labiau tampa daugiakultūre, daugiataute ir daugiakalbe. Mokyklos parengė integracijos, antrosios kalbos mokymosi, pagarbos ir tolerancijos mažumai programas. Paradoksalu, kad mokyklos privalo taikytis ir prie centralizuotų programų, egzaminų standartų, kokybės gradavimo ir tarptautinio vertinimo. Daugelyje mokymo strategijos forumų pageidaujama skirti daugiau dėmesio tautos istorijai, literatūrai, siaurinti daugiakultūrių disciplinų apimtį. Ko siekiame: išmokyti mokinius prisitaikyti prie dominuojančios visuomenėje kultūros ar skatinti juos remti socialinį teisingumą ir toleranciją? Ar dėstysime Dickensą ir Wordsworth'ą, Maja Angelou, Margaretą Attwood ar Vaclavą Havelą? Visko neaprėpsime. Mokymo programa – tai atranka.

• Mūsų visuomenė labai keičiasi, o kompiuteriai ir naujos technologijos skverbiasi į pačius elementariausius kasdienius veiksmus; pasiilgstame “senų gerų laikų”, kai viskas buvo paprasta ir suprantama. Šio troškimo pasekmė - daugelio pasaulio religijų fundamentalių tendencijų išplitimas. Iš mūsų reikalaujama atvesti į klases "aukštąją technologiją", "grįžti prie ištakų", diegti "žemosios technologijos" žinias, standartizuoti testus, kurie tikrina tik paskirus įgūdžius ir kognityvinės veiklos pradmenis. Pasiturinti visuomenės dalis vis dažniau iš valstybinio švietimo įstaigų pereina į privačias mokyklas, kurios siūlo "tradicinę" programą; matome elitinių mokyklų atgimimą Britanijoje. Panašiai ir JAV bei Albertos privilegijų mokyklos suteikia galimybę turtingesnei vidurinei klasei atsiskirti nuo tam tikros visuomenės dalies. Atrodo, "naujoviškas" ateities pasaulis gana ironiškai sukėlė praeities nostalgiją. Ar mums svarbiau kritiškas mąstymas, ar primityvūs įgūdžiai, kuriuos tikriname įvairiausiais atrankos būdais? Ar mus domina bendra vaiko raida ar mokyklos reputacija, matuojama siaurų intelektualiosios apskaitos rodiklių?

• Vyriausybė skelbia, kad mokytojai privalėtų elgtis kaip savo profesijos atstovai. Jie turėtų rūpintis, kas yra naudinga moksleiviams. Tačiau ko ir kaip turėtų mokytis mokiniai, kaip reikėtų juos vertinti, dažnai sprendžia biurokratai ir dalykų specialistai, neturintys praktinės patirties. Vertinami tik racionalumas, technokratiškumas, biurokratinis mąstymas, o ne patirtis ir intuicija. Į mokytojus vis dažniau žiūrima kaip į neapibrėžtos profesijos atstovus (Apple, 1986 m.). Daugelyje kodeksų mokytojavimas apibrėžiamas kaip pusiau kvalifikuotas darbas. Todėl svarbu suvokti, ar mokytojai – profesijos atstovai, ar tik susivienijusi darbuotojų sąjunga?

• Įvairios reformos Jungtinėje Karalystėje, Viktorijos provincijoje, Australijoje, Albertoje ir Kanadoje sukėlė esminių pertvarkų: mokyklų darbo ir ekonomikos klausimus svarsto patys pedagogai, o programų kūrimo ir egzaminavimo problemos sprendžiamos centralizuotai. Paradoksalu, jog centralizuotai nagrinėjamos tos problemos, kurias sugeba spręsti patys mokytojai, o mokyklų darbuotojai turi rūpintis tuo, kam jie nėra pasirengę, t.y. mokyklos pastato priežiūra, transportu, biudžetu. "Gaudyklė 22" – mokyklos, susižavėjusios įgaliojimų delegavimu ir vietinės iniciatyvos idėja, dažnai yra priverstos išklausyti kaltinimus už Vyriausybės priimtus sprendimus. Renihano ir Renihano (1992) žodžiais tariant: “būtina suprasti, kas nėra įgaliojimai …. Neįgaliojama, kai mokytojai apgaunami ir verčiami manyti, kad iš anksto suplanuotos iniciatyvos – jų pačių idėjos (čia - spąstai). Neįgaliojama, kai valdžia skatinama (čia – viliojimas). Neįgaliojama, kai pabrėžiama, jog dalyvio teisę perleidžia viršūnės (čia - instrukcija). Neįgaliojama, kai išplečiama kasdienė atsakomybė ir smulkaus darbo apimtis (čia – darbo apimties išplėtimas). Neįgaliojama, kai Jus informuoja, kad sudėtingesnis darbas yra privalomas esamomis sąlygomis (čia – pavergimas). Įgaliojama, kai mokytojai ir mokiniai gali dalyvauti priimant organizacijai svarbius sprendimus, jiems suteikiama proga kurti veiklos tikslus, tikslingai organizuoti personalo apklausą ir ja vadovautis savo veikloje; suteikiamos vadovavimo galimybės tipinėmis, svarbiomis mokyklai aplinkybėmis” (p. 11). Ar jūsų vadovybė suteikia teises pedagogams ar tik spendžia spąstus, vilioja pažadais, siunčia instrukcijas, plečia darbo apimtis, pavergia? Išmokite orientuotis ir duokite atkirtį.

• Vakarai – rinkos reikalavimams paklūstanti demokratija. Tam tikra prasme mūsų visuomenė remiasi fundamentaliu paradoksu. Rinka - esminė ekonomikos, besivadovaujančios šūkiu “Nugalės stipriausias”, savybė. Todėl rinka iš esmės skatina nelygybę. Žmonių atlyginimai skirtingi:

• nes skiriasi žmonių gabumai;
• nes jie netikslingai investavo lavindami savo įgūdžius;
• nes ne visi vienodai skiria laiko ir dėmesio darbui, kad užsidirbtų;
• nes jų socialinė padėtis yra skirtinga (turtuoliai ir vargšai);
• nes jų galimybės nėra vienodos (juodaodžiai ir baltieji; turintys naudingų ryšių arba ne);
• ir todėl, kad …jiems pasiseka (Thurow, 1996 m.).

    Demokratija, priešingai, remiasi tuo, kad jėga visuomenėje pasiskirstytų tolygiau: vienas žmogus - vienas balsas. Teoriškai demokratinės Vyriausybės, atstovaudamos bendriems visuomenės siekiams, padeda visuomenei tapti tokiai, kokia ji siekia tapti. Jos rūpinasi visuomenės “gerove”, o rinka – “individualia gerove”. Čia išryškėja esminis paradoksas, kurį atspindi švietimo tikslai. Demokratija – politinė lygybė ir visuomeninė gerovė. Rinkos sąlygomis skatinama socialinė nelygybė, reikalaujama prisitaikyti prie nelygiavos, iškeliama individo gerovę. Taikydami rinkos taisykles švietimui, imame kalbėti apie laimėtojus ir pralaimėjusiuosius, metame iššūkį demokratijos lygiavai (Gerwitz et al., 1996 m.; Whitty, 1997 m.). Kur yra riba tarp visuomenės ir individo gerovės? Nuo jos priklauso, kokie bus mūsų tikslai.

    Istorija – paradoksali, nes ji yra kaitos ir tęstinumo derinys. Nuolat vyksta pokyčiai, bet jie bręsta lėtai, juos sunku įžvelgti. Palyginkite 1997-ųjų ir 1960 metų automobilį. Skirtumas didžiulis. Mažai kas prisimena, kada ir kaip jie pakito. Beje, nuo 1960-ųjų iš esmės pasikeitė ir švietimas, bet dauguma pokyčių vargu ar buvo pastebėti. Nors pedagogai suvokė kaitą (kartais gal ir ne iki galo), jie dažnai neigiamai pasisakydavo apie pasikeitusius mokinių poreikius. Per pastaruosius 20 metų socialinių pokyčių tempas išaugo, imta reikliau žiūrėti į mokymą. Taigi tęstinumas ir kaita jau nebeatitinka šiandienės padėties.
    Žmonijos istorijoje periodiškai susiduria socialinės jėgos ir sukelia didelius visuomeninius pokyčius. Bene pats ryškiausias Vakarų istorijos laikotarpis - XVIII amžius, tapęs mokslo, politinių persitvarkymų, industrinės revoliucijos periodu. Dažnai ir pagrįstai sakoma, kad šiuo metu išgyvename greito, galima sakyti, revoliucinio pokyčio metą, todėl tęstinumas ir kaita neatliepia nūdienos tikslų. Daugumai kelia baimę vien šių dienų tempai. Anot mano bendraautorės Louise Stoll, “tik kūdikiai šlapiais vystyklais džiaugiasi dėl pokyčių”. Kad ir kaip reaguotume į pokyčius, tenka pripažinti, kad išvardytų paradoksų painiava įrodo, jog mūsų ir mokyklų vadovų pasaulis tampa beveik nenuspėjamas ir sudėtingas. Mes gyvename pasaulyje, kur tegalime spėlioti ir pasikliauti tuo, kas įmanoma, bet ne tuo, kas prognozuojama. Vis dažniau susiduriame su problemomis, kurioms esame nepasirengę, kurių anksčiau neteko patirti, kurioms nėra jokių gatavų sprendimų. Tradicinis vadybinis rengimas, kurį Helen Gunter apibūdina kaip "vadovavimą iš segtuvo" (1997 m.), dažnai nepasiteisina. Norėdami gauti išsamesnių atsakymų, privalome tiksliau paklausti. Todėl Andy Hargreaves, Paul Shaw ir aš sukonstravome “kaitos rėmus”.

“Kaitos rėmai”

“Kaitos rėmai” leidžia mokykloms žvilgtelėti į savo problemas iš įvairių pusių. “Rėmai” nėra atsakymai į klausimus, bet jie padeda mokyklos darbuotojams geriau apsibrėžti kaitos klausimus. Mes išskyrėme septynias kraštines:

• Tikslo kraštinės apibrėžia prasmes, kurias žmonės investuoja į kaitą. Kraštinės verčia pasidomėti tikslų pagrindu ir iš esmės apsvarstyti, ar tokio pokyčio pasekmės teigiamai paveiks moksleivius. Daugelis bandymų būna nesėkmingi, nes dažnai neaiškūs ir prieštaringi yra tikslai.

• Aistros kraštinės apibrėžia jūsų bei kitų emocijas. Mokyklose verda aistros. Daug žmonių mokytojauja, nes tiki, jog jie gali pakeisti pasaulį. Kiekvienas, dirbęs mokykloje, žino, kad ir mokymas, ir mokymasis sukelia daug emocijų. Kraštinės verčia kaitos dalyvius apsvarstyti, kaip pokyčiai pakeis žmonių - mokytojų, mokinių, tėvų ir kitų - emocijas.

• Politinės kraštinės žymi jėgos pozicijas ir jėgos pasiskirstymą mokykloje. Jėgos santykiai persmelkia švietimą. Mokytojai demonstruoja savo galią mokiniams, direktoriai – mokytojams, o protingi mokytojai, sugebėdami manipuliuoti vadovybe, pasinaudoja jų galia. Kai buvau jaunas mokytojas, patyriau, kad reali jėga (pavyzdžiui, išteklių kontrolė) dažnai atitenka vyresniajai sekretorei arba vyresniajai budėtojai. Politikoje svarbu įgyti jėgos ir įtakos bei tinkamai jomis naudotis. Mokyklose, kaip ir bet kurioje kitoje organizacijoje, visada yra mikropolitika. Svarbu, aišku, ne tai, kaip mes išvengiame mikropolitinių problemų, bet kaip skatiname žmones konstruktyviai bendrauti ir tarnauti bendriems mokyklos interesams. Šios kraštinės įrėmina informaciją apie tai, kaip atskirus žmones ir grupuotes mokykloje bei už jos ribų gali paveikti varžymasis dėl įtakos.

• Struktūrų kraštinės apibrėžia laiką ir erdves, vaidmenis ir santykius: kaip organizacija gali sutelkti ir išskirti žmones. Struktūros formuoja santykius. Jos dažniausiai ir yra pokyčio taikinys. Be abejo, svarbu keisti struktūrą, bet to nepakanka. Dažnai tai tik pokyčio profanacija. Esu kanadietis ir šį tą žinau apie ledkalnius. Matome tik mažą jų dalį. Laivams pavojinga tai, kas nematoma. Struktūros tėra ledkalnio viršūnė. Jas matome ir galime greitai pakeisti, bet tai, ko nematome - tikslų, aistrų, politinių interesų, kultūros, mokymosi, kelia daug neaiškumų. Tikriausiai svarbiausias kriterijus, taikytinas visoms struktūroms, - ar prasmingai naudojame laiką, erdvę, savo vaidmenį ir santykius?

• Struktūra neegzistuoja be mokyklos kultūros. Jei keičiam vieną, pakinta ir kita, nes kultūra neegzistuoja tuštumoje. Kultūra “gyvena” laike ir erdvėje. Kultūros kraštinės apibūdintos Deal ir Kennedy (1983 m.) fraze "kaip čia pas mus įprasta". Kultūra - mūsų "gyvenimo įprotis" (D.Hargreaves, 1995 m.). Tai tikrovė, su kuria susiduria žmonės, dirbantys organizacijoje. Ji - ir veiklos pagrindas, ir tai, su kuo save tapatiname, ir "rodo profesinių studijų ribas" (A.Hargreaves, 1994 m., p. 165). "Kultūra - neaprėpiama jūra, kurioje visi plaukiame" (Saul, 1997 m.). Mokyklos kultūros turinys ir forma lemia ir pokyčio iniciatyvų sėkmę ar nesėkmę.

• Mokymosi kraštinės praplečia mokinių mokymosi galimybes, mokytojų profesinį tobulinimą ir padeda tėvams vieniems iš kitų perimti patirtį. Žmonės nuolat stengiasi praturtinti pasiekimų skalę. Yra paprasta, bet naudinga lygtis: mokymosi galimybės turi prilygti arba viršyti pokyčio dydį [M>=P]* (Garratt, 1987 m.); sąlygą būtina patenkinti, jei organizacija nori klestėti ir augti.

* M – mokymasis, P – pokytis.

• Lyderiavimo kraštinės apibrėžia formaliuosius ir neformaliuosius mokyklų lyderius ir tai, kaip jie kelia arba smukdo organizaciją bei mokymąsi. Šias “rėmų” kraštines norėčiau plačiau apibūdinti, nes, manau, jos atveria kelią, kaip konstruktyviai ir produktyviai sudėlioti kitas kraštines.

Kviečiantis vadovavimas

    Dvi pasaulėjautos. Nesu monarchistas ir nesidomiu turtuolių ar įžymybių asmeniniu gyvenimu, bet prisipažįstu: kėliausi anksti rytą, kad pamatyčiau Pricesės Dianos laidotuves. Kai Eltonas Johnas dainavo "Liepsna vėjyje" nesusitvardžiau - mano skruostais riedėjo ašaros. Mane auklėjo taip, jog žinočiau, kad "dideli berniukai neverkia". Susigėdęs papasakojau apie savo "nevyrišką" elgesį draugui, kuris yra britas ir, be to, skelbiasi antimonarchistu. Mano nuostabai jis prisipažino, kad elgėsi taip pat. Tūkstančiai žmonių, įvairiausių sluoksnių atstovai, apimti impulsyvaus jausmo, dėjo gėles prie Karališkųjų rūmų, Britų ambasadų ir konsulatų. Šis nematytas emocijų prasiveržimas visame pasaulyje lyg ir nesiderina su tradicija, racionalumu ir Britų monarchų norų atsiriboti nuo pasaulio. Atrodo, neabejotina, kad Britų monarchija - seniausia institucija - po Dianos mirties išgyveno didelį pokytį. Diana tapo brangi žmonėms ne dėl savo intelekto ar socialiai priimtinų standartų puoselėjimo, o dėl gebėjimo rūpintis, teikti vilties, rodyti užuojautą, reikšti jausmus, būti žmogiška. Jos gyvenimas ir mirtis, manau, įkūnija žmonių troškimą pajusti prasmę, jausti, kad esi reikalingas ir susijęs su visu aplinkiniu pasauliu (Lerner, 1996 m.). Pasak Naisbett ir Aberdeene: "Patys ryškiausi pokyčiai, vedantys į XXI amžių, kils ne iš technologijos, bet iš išaugusios sąvokos, ką reiškia būti žmogumi" (p.16). Manau, ryškėja nauja pasaulėjauta, kuri atliepia tą vidinį šauksmą, kuri ateityje pakeis modernios technokratijos perspektyvą kurios šiuo metu siekia mūsų Vriausybės.
    Šiuolaikinę technokratišką pasaulėjautą galime kildinti iš XVII šimtmečio, Descartesui ištarus garsųjį “cogito ergo sum” (Mąstau, todėl esu).
    Protas ir racionalumas tapo vieninteliai pažinimo kriterijais. Škotų poetas R.D.Laing pastebėjo: “Pradingo regėjimas, garsas, skonis, lytėjimas, kvapas, o su jais kartu ir estetinis ir etinis pajautimas, vertybės, kokybė, forma; visi jausmai, motyvai, ketinimai, siela, sąmonė, dvasia. Pati patirtis išmetama iš mokslinio diskurso pasaulio.” (Laing citavo Capra, 1983, p. 40)
    Pažinimą imta apibrėžti tik ta veikla, kuri atliekama "nuo kaklo aukštyn". Kiti būdai - atmintis, intuicija, patirtis, etika, tikėjimas - tapo neracionalūs ir nereikalingi mūsų racionaliam pasauliui. Racionalumas ir mokslas - nuostabūs dalykai, jei juos atsveria deramas istorijos pažinimas, tvirtas etikos jausmas, nuostata domėtis kitais. Deja, ne visuomet taip buvo. Nežabotas racionalumas ir linijinis mąstymas privedė prie Bhopal įvykių, Love Canal ginklavimosi varžybų, juo pateisino holokaustą ir rasinę diskriminaciją. Dėl jo sukūrė kokybės lygių lenteles, sudėtingas ir brangias inspektavimo sistemas, išformavo vietines Ontario ir Albertos, Kanados, Viktorijos bei Australijos mokyklas; Britanijoje ir Kanadoje buvo aklai tikinama, kad kompiuteris išspręs visas mokymosi problemas. Vadovaujantis racionalumu buvo sukurtas pedagoginio vadovavimo stilius, kuris yra dogmatiškas, analitinis, redukcionistinis ir tiesmukiškas. Stilius, kuris apima konkurenciją, matavimus, dominavimą ir kontrolę, yra stereotipiškai vyriškas. Tai nereiškia, kad analizė, matavimai, užduoties baigimas ir technologija nėra svarbūs, bet, pabrėžiu, toks “macho” vadovavimas negali įveikti XXI amžiaus problemų. Jį reikia atsverti holistine, moteriška orientacija. Rytietiškai mąstant, yin turi susilieti su yang. Yin labiau integruojantis, intuityvus, holistinis ir sintetinantis pradas. Tai stilius, kuris aprėpia kooperavimą, partnerystę ir kokybę, bet ne kiekybę.

Percepcija, savimonė ir kvietimas.

    Aš nesiūlau jokių receptų. Iš to ką pasakiau, aišku, kad konstruktyviems pokyčiams pasirengęs mokyklos vadovas privalo keistis. Reikia kitokio nei šiuo metu paplitęs modelis. Savo darbuose išdėstėmetokį požiūrį, kuris gali padėti suderinti racionalų ir neracionalų, vyrišką ir moterišką pradus, ir įtvirtinti naujus mokyklos vadovų vaidmenis (Stoll ir Fink, 1996 m.). Be to, tai darbas kartu su žmonėmis, o ne tik žmonėms. Tuo norime pabrėžti, jog vadovaujant mokykloms svarbus ir asmenybinis, ir profesinis aspektai. Toks stilius yra holistinis, lankstus ir atviras. Jį pavadinome kviečiančiuoju vadovavimu.
    Kvietimas – tai informacija, kuri kitiems sako, jog jie gabūs, atsakingi ir vertingi (Purkey ir Novak, 1984 m.). Todėl vadovavimas – tai kvietimo perdavimas atskiriems žmonėms ir grupėms, su kuriais dirba lyderiai, kad kurtų bendrą geresnio lavinimo mokiniams viziją ir ja vadovautųsi (Stoll ir Fink, 1996 m., p.109). Toks požiūris į lyderiavimą remiasi percepcijos tradicija psichologijoje. Teigiama, kad žmogaus elgesys yra toks, kokį jis mato polinkį pasaulį. Kitaip tariant, realybė yra tai, kuo mes tikime. Pagal percepcijos psichologiją, kiekvienas žmogus - sąmoningai veikiantis asmuo, suteikiantis prasmes sensoriniams stimulams. "Šios prasmės yra daug daugiau nei sensorinė recepcija, jos kyla iš asmeninių išgyvenimų, jausmų, aistrų, troškimų, žmonių požiūrio į save, į kitus ir į pasaulį" (Purkey ir Schmidt, 1987 m., p.27).
    Žmonės priklausomai nuo žinių ir suvokimo sąmoningai gali rinktis arba stimulą, arba reakciją. Jei sakytume, kad vienas žmogus gali sukurti motyvą kitam, neatsižvelgtume į laisvą žmogaus pasirinkimą. Lyderis gali sukurti kontekstą, kuriame žmogus elgiasi jam priimtinu būdu. Jei žmogus sako: aš piktas, prislėgtas, pakylėtas motyvuotas, reiškia, kad jis pasirinko tokią reakciją į tam tikrą situaciją. Jis, pavyzdžiui, gali pasirinkti, ar elgtis atsakingai ar ne. Daugeliu atveju mes negalime teisintis elgesio paveldimumu, kaip teigia Freudo psichoterapinė tradicija, ar aplinka, kaip siūlo behevioristai.

Iš anglų kalbos vertė Lora TAMOŠIŪNIENĖ