Vitalija DZIURIČIENĖ,
Gražvydas KAZAKEVIČIUS
Pakelkite rankas tie, kurių mokykla yra bloga!
Nėra tokių? O iš kur žinote, kad ji
yra gera? Intuityviai jaučiate ar turite vertinimo kriterijus? Kas gali nuspręsti, kad
mokykla gera: direktorius, mokytojai, vaikai, tėvai, svečiai, inspektoriai?
Prieš dvejus metus vykusioje Lietuvos iniciatyvių mokyklų klubo
konferencijoje Kokia mokykla yra gera susitarėme, kad efektyvi mokykla yra ta, kuri
nuolat vertina pokyčius. Mūsų mokyklos nori save įvertinti ir keistis.
Jeigu bet koks vertinimas, kurį atliekame patys arba kas nors iš
šalies, neskatina jokio veiksmo, tai jis netenka prasmės. Niekam nereikia formalaus
vertinimo. Mokyklos bendruomenė turi suprasti, ką pasiekė, kur eina. Todėl daugelis
mokyklų, nelaukdamos išorinio audito (o paprastai tariant rajono ar apskrities
inspektūros atlikto vertinimo), mėgina įvertinti save. Tačiau mokyklos ir inspektorių
vertinimai gali būti prieštaringi. Kodėl? Todėl, kad mokyklos, vertindamos save,
fiksuoja kokybinius rodiklius, o inspektoriai - kiekybinius.
Matome dvi problemas, su kuriomis susiduria vertinantys save ar kitus.
Pirmoji: nėra vertinimo įgūdžių, nežinoma, kaip tai daryti nėra vertinimo
kultūros. Tai įgyjama. Antroji: sąžinės problema. Iš karto atsiranda du
kraštutinumai: arba pateikiame kitiems save kaip ypač gerą mokyklą, arba nuolat
barstome savo galvas pelenais ir atgailaujame, kad mūsų mokykloje viskas yra blogai. Nuo
to, ar sąžiningai vertinsime save, prisipažinsime sau, ką iš tikrųjų esame
pasiekę, o ne vien norėsime gerai atrodyti kitiems, priklausys, koks bus tolesnis mūsų
mokyklos gyvenimas, mūsų mokyklos kaita. Apgaudinėdami ar nuolat menkindami save ne ką
tesukursime.
Ar turime savęs įvertinimo instrumentus? Ar jie nedisonuoja su
išoriniais vertinimo instrumentais? O gal neturime nei vienų, nei antrų?
Per įvairiausius tarptautinius seminarus švietimo žmonės iš svetur
(norvegai, danai, škotai) ne kartą įvardijo jų šalyse taikomus savęs vertinimo
principus, tikslus ir kontekstą. Kol kas galime kalbėti tik apie svetimą patirtį.
Keletas pastebėjimų iš kitų atradimų.
Pirmiausia reikia žinoti, kam Jūs tai darote: norite pateikti kam
nors formalią ataskaitą ar suvokti, kokia jūsų mokyklos būklė.
Vertinimas bus tikslingas tam tikrame kontekste. Pavyzdžiui, regiono
švietimo politikos kontekste, šalies švietimo politikos kontekste ir t.t.
Turėtų būti vertinama šiandieninė mokyklos padėtis, o ne mokyklos
istorijos akimirkos (žinome, kad toje mokykloje kažkada buvo stiprūs matematikai ar
fizikai, ir iš įpratimo tai konstatuojame, o jau seniai tų mokytojų nėra tik
palaikomas mitas apie juos).
Kalbėdami apie moksleivių pasiekimus, turime pripažinti, kad yra
įvairių vaikų: gabių, neįgalių, sugrąžintų iš gatvės į klasę
Nėra ir
negali būti vidutinio statistinio mokinio.
Mokyklos bendruomenės sutelktumas, gebėjimas atrasti vieniems kitus,
noras ir poreikis dalytis savo atradimais, požiūriais, nuomonėmis - sunkiai
įvertinama, bet itin reikšminga sfera.
Vertindami turėtume prabilti apie profesinę bendruomenę mokykloje,
jos gebėjimą prisiimti atsakomybę už mokyklą kaip visumą.
Mokyklos valdymas ir organizacija. Ar gebama pasirinkti ir
gerą, ir greitą sprendimą? Kaip autoritariškai ar demokratiškai valdoma
mokykla?
Ryšiai su tėvais. Ar mes tik konstatuojame, kad tėvai
nesidomi mokykla, ar mėginame kurti strategijas, kaip juos pritraukti į mokyklą?
Pabandėme, nepasisekė ir nuleidome rankas. O gal mes nekaltinkime tėvų abejingumu, o
prisipažinkime, kad neradome būdų, kaip juos atvesti į mokyklą?
Ryšiai su kitomis mokyklomis. Labai svarbu, ar (ir
kiek) mokykla atvira kitoms mokykloms, kaip sugeba dalytis savo atradimais, abejonėmis.
Bendraujant gal atsiras poreikis abiem pasimatuoti.
Mokyklos ištekliai. Kokių turi mokykla ir kokio rezultato
pasiekė juos valdydama? Dažniausiai sakome, kad neturime išteklių. O gal tiesiog net
neįtariame, kad jų turime?..
Galime diskutuoti apie vertinimo indikatorius, apie kuriuos mums ne
kartą kalbėjo norvegai, danai, škotai. Tačiau jų atradimai tinka jų mokyklai. Mums
teks susikurti savuosius.