Vitalija DZIURIČIENĖ, Gražvydas KAZAKEVIČIUS
Pakelkite rankas tie, kurių mokykla yra bloga!

    Nėra tokių? O iš kur žinote, kad ji yra gera? Intuityviai jaučiate ar turite vertinimo kriterijus? Kas gali nuspręsti, kad mokykla gera: direktorius, mokytojai, vaikai, tėvai, svečiai, inspektoriai?
    Prieš dvejus metus vykusioje Lietuvos iniciatyvių mokyklų klubo konferencijoje “Kokia mokykla yra gera” susitarėme, kad efektyvi mokykla yra ta, kuri nuolat vertina pokyčius. Mūsų mokyklos nori save įvertinti ir keistis.
    Jeigu bet koks vertinimas, kurį atliekame patys arba kas nors iš šalies, neskatina jokio veiksmo, tai jis netenka prasmės. Niekam nereikia formalaus vertinimo. Mokyklos bendruomenė turi suprasti, ką pasiekė, kur eina. Todėl daugelis mokyklų, nelaukdamos išorinio audito (o paprastai tariant – rajono ar apskrities inspektūros atlikto vertinimo), mėgina įvertinti save. Tačiau mokyklos ir inspektorių vertinimai gali būti prieštaringi. Kodėl? Todėl, kad mokyklos, vertindamos save, fiksuoja kokybinius rodiklius, o inspektoriai - kiekybinius.
    Matome dvi problemas, su kuriomis susiduria vertinantys save ar kitus. Pirmoji: nėra vertinimo įgūdžių, nežinoma, kaip tai daryti nėra vertinimo kultūros. Tai įgyjama. Antroji: sąžinės problema. Iš karto atsiranda du kraštutinumai: arba “pateikiame” kitiems save kaip ypač gerą mokyklą, arba nuolat barstome savo galvas pelenais ir atgailaujame, kad mūsų mokykloje viskas yra blogai. Nuo to, ar sąžiningai vertinsime save, prisipažinsime sau, ką iš tikrųjų esame pasiekę, o ne vien norėsime gerai atrodyti kitiems, priklausys, koks bus tolesnis mūsų mokyklos gyvenimas, mūsų mokyklos kaita. Apgaudinėdami ar nuolat menkindami save ne ką tesukursime.
    Ar turime savęs įvertinimo “instrumentus”? Ar jie nedisonuoja su išoriniais vertinimo “instrumentais”? O gal neturime nei vienų, nei antrų?
    Per įvairiausius tarptautinius seminarus švietimo žmonės iš svetur (norvegai, danai, škotai) ne kartą įvardijo jų šalyse taikomus savęs vertinimo principus, tikslus ir kontekstą. Kol kas galime kalbėti tik apie svetimą patirtį. Keletas pastebėjimų iš kitų atradimų.
    Pirmiausia reikia žinoti, kam Jūs tai darote: norite pateikti kam nors formalią ataskaitą ar suvokti, kokia jūsų mokyklos būklė.
    Vertinimas bus tikslingas tam tikrame kontekste. Pavyzdžiui, regiono švietimo politikos kontekste, šalies švietimo politikos kontekste ir t.t.
    Turėtų būti vertinama šiandieninė mokyklos padėtis, o ne mokyklos istorijos akimirkos (žinome, kad toje mokykloje kažkada buvo stiprūs matematikai ar fizikai, ir iš įpratimo tai konstatuojame, o jau seniai tų mokytojų nėra – tik palaikomas mitas apie juos).
    Kalbėdami apie moksleivių pasiekimus, turime pripažinti, kad yra įvairių vaikų: gabių, neįgalių, sugrąžintų iš gatvės į klasę… Nėra ir negali būti “vidutinio statistinio mokinio”.
    Mokyklos bendruomenės sutelktumas, gebėjimas atrasti vieniems kitus, noras ir poreikis dalytis savo atradimais, požiūriais, nuomonėmis - sunkiai įvertinama, bet itin reikšminga sfera.
    Vertindami turėtume prabilti apie profesinę bendruomenę mokykloje, jos gebėjimą prisiimti atsakomybę už mokyklą kaip visumą.
   Mokyklos valdymas ir organizacija. Ar gebama pasirinkti ir gerą, ir greitą sprendimą? Kaip – autoritariškai ar demokratiškai – valdoma mokykla?
   Ryšiai su tėvais. Ar mes tik konstatuojame, kad tėvai nesidomi mokykla, ar mėginame kurti strategijas, kaip juos pritraukti į mokyklą? Pabandėme, nepasisekė ir nuleidome rankas. O gal mes nekaltinkime tėvų abejingumu, o prisipažinkime, kad neradome būdų, kaip juos atvesti į mokyklą?
    Ryšiai su kitomis mokyklomis. Labai svarbu, ar (ir kiek) mokykla atvira kitoms mokykloms, kaip sugeba dalytis savo atradimais, abejonėmis. Bendraujant gal atsiras poreikis abiem “pasimatuoti”.
   Mokyklos ištekliai. Kokių turi mokykla ir kokio rezultato pasiekė juos valdydama? Dažniausiai sakome, kad neturime išteklių. O gal tiesiog net neįtariame, kad jų turime?..
    Galime diskutuoti apie vertinimo indikatorius, apie kuriuos mums ne kartą kalbėjo norvegai, danai, škotai. Tačiau jų atradimai tinka jų mokyklai. Mums teks susikurti savuosius.