Ką šiandien vertiname mokykloje?
   Dažniausiai – tą rezultatą, kuris lengviausiai apčiuopiamas, t.y. mokinių žinias. Įsivaizduojame, kad jas įvertinę įvertinome viską: ir mokytojų darbą, ir mokyklos gyvenimą. Nevertiname moksleivių pasiekimų lygmens, pažangos, o tik žinias.
    Deklaruojame, kad vaikai skirtingi, kad jie pasiekia skirtingų rezultatų, kad juos reikia mokyti skirtingai, o realiai vertiname… standartizuotą žinių lygį. “Kerpame” visus pagal vieną liniuotę, nes pagal tai mus vertina kiti.
    Mokykla, imdamasi atlikti vidinį savęs vertinimą, pirmiausia tam turi apsispręsti, suvokti, kad jai to reikia, kad ji to nori.
Kitas svarbus dalykas – išmokti vertinti. Kaip tai padaryti, priklauso… nuo mokyklos poreikio save įvertinti ir galimybių. Vienam žmogui iš mokyklos išklausyti paskaitą ar dalyvauti seminare – neefektyvu. Gal įmanoma į mokyklą kviestis konsultantų, kurie mokytų mokyklos bendruomenės komandą? O gal susijungti kelioms mokykloms ir organizuoti komandų mokymą vienu metu? (Taigi mokykla rajone ar mieste nebūtų vieniša – turėtų partnerių. Tuo galėtų rūpintis kokia nors regioninė švietimo institucija, pavyzdžiui, švietimo skyrius, mokytojų švietimo centras ar mokytojų (vadovų) asociacija.)
    Įgijus vertinimo “instrumentus”, sukūrus mokykloje, pavyzdžiui, vidinio vertinimo grupes, reikėtų žengti dar vieną žingsnį – išspręsti savo mokykloje organizacines problemas, t.y. specialiai skirti laiką, atlikti strukt(rinius (pavyzdžiui, tvarkaraščio) keitimus.

Turi būti kitoks požiūris į vertinimą:
• vertinimas būtinai dviejų krypčių – išorinis ir vidinis;
• abipusė (vertinančiųjų ir vertinamųjų) pagarba ir pasitikėjimas;
• “žaidimo” (vertinimo) taisyklių paisymas;
• pripažįstamas vertinimo ribotumas;
• vertinimas – ne vienkartinis veiksmas, o nuolat vykstantis procesas;
• abipusė atsakomybė už vertinimo pasekmes (ir už tai, kas ir kaip naudosis vertinimo rezultatais).