Pradžia buvo prieš pusantrų metų. Lietuvos mokykla ruošėsi savo jubiliejui, dėl to visi ir sužiuro į ją, sušneko, kad ji keičiasi, atsinaujina, tobulėja. ALF Švietimo naujovių ir iniciatyvų programa sumanė pakalbinti mokinį ir sužinoti, kaip jis gyvena ir ką išgyvena toje atsinaujinančioje mokykloje, ko nori ir apie ką svajoja. Konkursu “Mano svajonių mokykla” pakvietėme mokinius pasidžiaugti, pakritikuoti, pasvajoti. Pakalbinom, ir mums atsakė 2147 vaikai iš 340 mokyklų. Prieš metus laiko įvairiuose Lietuvos miestuose buvo pristatyta ir kiekvienam konkurso dalyviui įteikta knyga “Mano svajonių mokykla”, į kurią pateko vos 15-toji dalis gautųjų darbų. Jie leido mums suvokti, kad mintis kreiptis į mokinį buvo vykusi; nes mokinys mato, kad mokykloje yra daugybė problemų, nuoskaudų ir norų, apie kuriuos būtina garsiai ir atvirai kalbėti.
    Šiandieninė mokykla labai dažnai yra skurstanti, šalta, su ausį rėžiančiu skambučiu, piktais pavargusiais mokytojais bei sunkias kuprines tampančiais, skubančiais (ir taip pat pavargusiais) mokiniais, kurie mokykloje dažnai yra nelygūs, nesaugūs, nesuprantami. Nuliūdino tai, kad mokykla labai mažai kam yra antrieji namai, kad daugumos vaikų svajonėse nebelieka vietos mokytojui, žmogui – tik kompiuteriai, robotai, mygtukai, ekranai.
    Surinkus pačias dažniausias, gražiausias ir netikėčiausias svajones, prieš akis iškilo Ji - įsivaizduojamoji Svajonių mokykla: ant kiekvieno (daugiausiai vienviečio) stalo – kompiuteris; labai trumpos pamokos, ilgos pertraukos ir jokių namų darbų; melodingas skambutis, per pertraukas skambanti muzika ir mokinių elgesį stebinčios paslėptos kameros; visur daugybė gėlių ir gyvųjų kampelių; kilimai, minkšti foteliai, o kartais ir lovos; lengvos kuprinės ir asmeninės spintelės; pačių mokinių darbais išpuoštos klasės ir koridoriai su vaisių, saldainių ir gėrimų automatais; erdvios valgyklos su skaniu maistu ir psichologų kabinetai, kuriuose gvildenamos painios ir svarbios paauglių problemos; puikiai įrengtos sporto salės, baseinai, švarūs persirengimo kambariai, dušai su veidrodžiais ir tvarkingi kvepiantys tualetai; aplink mokyklą augantys didžiuliai sodai su čiulbančiais paukščiais ir autobusai, vežiojantys vaikus į įvairiausias keliones pamokų metu; malonūs draugiški pokalbiai, juokas ir robotai; kombinezonais su daugybe mygtukų arba uniformomis (kažkodėl daugiausiai žaliomis) apsivilkę mokiniai (o kartais ir mokytojai), gražūs lengvi vadovėliai, kurių nereikia nešiotis į namus bei atskiros patalpos triukšmingiems pradinukams ir rimtiems gimnazistams; mokymasis be pažymių ir kiekvienų mokslo metų pabaigoje egzminai, vėliau nulemsiantys, ar reikės mokiniui mokėti už mokslą aukštojoje mokykloje ar ne. Svajonių mokyklą lankyti norėjo visi.
    Konkursas taip pat parodė, kad yra mokinių, suprantančių, jog ne viskas turi būti atnešta ir pasiūlyta, jog kai ką galima padaryti ir savo pačių pastangomis. O nemaža dalis svajonių visai nesunkiai gali būti nutupdomos ant žemės (pvz., tvarka, gėlės, gyvieji kampeliai, asmeninės spintelės ar gražūs tarpusavio santykiai) – jeigu tik visi to norėtų… Todėl po metų galvojome pratęsti konkursą – skatinti mokyklas ir mokinius kurti savo svajonių mokyklas, į bendrą veiklą įtraukiant mokytojus, tėvus, visuomenę. Tam, kad pasiteisintų Ingos iš Kupiškio žodžiai, jog iš tikrųjų daug kas priklauso nuo mūsų pačių, ir “mes, mokiniai, neturime laukti, kol kas nors mums ką pasiūlys ar ką padarys mūsų labui. Mes patys privalome susitelkti ir organizuoti savo mokyklinį gyvenimą taip, kad būtų įdomu. Nenorėkime, kad mus džiugintų mokytojai ar švietimo skyrius įvairiomis naujovėmis. Kiek leidžia galimybės, kurkime patys savo svajonių mokyklą”.
   Taigi, šįmet paskelbus konkursą “Mes keičiame savo mokyklą”, vėl atsiversta šita knyga sujudino mus: mokinius (jau kartu su mokytojais) – vėl paskatino žvilgtelėti į savo mokyklą kritišku žvilgsniu ir pagalvoti, kas darytina, kad būtų kitaip; mus – leido vėl uždaryti kabinetų su nesibaigiančiais darbais duris, kad pamatytume veidus tų, kurie yra aktyvūs ir atsakingi savo valstybės, kuri vadinasi MOKYKLA, piliečiai.
    Šįsyk mums talkinti noriai sutiko Iniciatyvių mokyklų klubas: 7 mokyklos pastūmė į šalį įprastinius kasdienius darbus ir organizavo susitikimus-diskusijas, į kurias rinkosi kaimyninių rajonų mokyklų atstovai, jau aptarę knygoje “Mano svajonių mokykla” keliamas ir konkrečioje jų mokykloje esančias problemas bei pagalvoję apie tai, kaip jas galima išspręsti savo iniciatyva ir jėgomis. Dėkojame Šakių “Žiburio” gimnazijai, Šiaulių Didždvario vidurinei, Panevėžio “Vyturio” vidurinei, Tauragės Tarailių pagrindinei, Kauno “Santaros” vidurinei, Vilniaus Užupio vidurinei, Plungės Senamiesčio vidurinei mokykloms ir ypač mokytojui Vaidui Baciui, puikiai pasiruošusiam ir pravedusiam diskusiją.
    Pernai džiaugėmės, kad “Mano svajonių mokykla” buvo vienintelis fondo konkursas, į kurį įsitraukė visi Lietuvos miestai ir rajonai (šiaip visada tylu Šalčininkuose, Lazdijuose, Varėnoj, Zarasuos…) - rašė ir piešė vaikai iš 340 mokyklų; antrajame konkurse “Mes keičiame savo mokyklą” panoro dalyvauti 84 mokyklų komandos. Kodėl šitaip skiriasi skaičiai? Galbūt, vaikai yra aktyvesni už mokytojus. Galbūt, vaikai (kaip ir mes, suaugusieji) dažniau mėgsta pakalbėti, pasiskųsti, pasvajoti – ir laukti, kad kažkas kitas įgyvendintų jų norus ir atneštų jau gatava, padaryta be jų, bet jiems. Galbūt, mokiniai norėtų kažką daryti, keisti, bet nėra kas juos veda – čia jau ne “galbūt”; tokių mokyklų esant žinome – ten mokinys bejėgis, tėvai taip pat, nes nepajudinama neveiklumo siena yra apsitvėrę mokytojai. Taigi dėl to dar labiau džiaugėmės tomis 84 mokyklomis, kurios panoro įsitraukti į mūsų konkursą-projektą ir atvyko į susitikimus-diskusijas. Kartu ir mokytojai, ir mokiniai. Nusiteikę dirbtidrauge, bandyti savo norus pakeisti tikrove. Didelis dalykas yra kartu atstovauti savo šeimai – mokyklai, kuri priklauso ir vaikams, ir suaugusiems, kurią jaukią, savą ir šiltą padaro jų bendra veikla, gražūs santykiai, pagarba ir supratimas.
    Po susitikimų mūsų sumažėjo –paraiškas beatsiuntė 73 mokyklos; ir dar mažiau jų beliko po ekspertų posėdžio – konkurso sąlygas atitiko ir paramą gavo vos 65 projektai, kuriems įgyvendinti Švietimo naujovių ir iniciatyvų programa skyrė 100.261 Lt. (lentelė pateikiama straipsnio gale)
    Žinoma, daug smagiau būtų remti visus, kurie ėmėsi konkrečios veiklos, padarysiančios mokyklą jaukesnę, savesnę ir atviresnę kiekvienam bendruomenės nariui. Tačiau konkurso sąlygos numatytos tam, kad visi žaistume pagal bendras, visų aptartas taisykles. O jos sakė, kad mokyklos privalėjo turėti kitų rėmėjų, konkrečią veiklos programą ir numatytus atsakingus už kiekvieną veiklos etapą, turėjo būti akivaizdus jau padarytas darbas savo jėgomis ir t. t. Norėčiau tikėti, kad paramos negavusieji, nuriję kartėlį, pripažins, kad naudingi buvo bent susitikimai. Nes susitikimai visada prasmingi. Pirmiausia tuo, kad pasidalinti patirtimi ir aptarti savo problemas gali skirtingą patirtį turinčių mokyklų atstovai; kiekvienas turi su kuo palyginti savo žingsnius ir norus; ir visada vienaip ar kitaip pasimoko ir vieni, ir kiti. Akivaizdi buvo skirtinga mokyklų patirtis, ir dėl to kartais visai skirtingos problemos; tačiau visai nesunkiai atrasta bendrų dalykų, ką parodo ir pateiktas konkurso “Mes keičiame savo mokyklą” dalyvių sąrašas su projektų pavadinimais. Susitikimai - tai naujos pažintys, naujos idėjos, tai priežastis, leidžianti pasijusti stipresniais ir tvirtesniais grįžus į savo mokyklas, kuriose kitaip dirbantis mokytojas kartais yra nesuprastas (kartais iš jo pasijuokiama, kad jis pats sau susikuria problemų), kuris savo aplinkoje dažnai yra “balta varna”... Baigiantis mokslo metams, bandysime (jeigu Švietimo naujovių programa kaip nors gyvuos) vėl sukviesti pasiklausyti, kaip sekėsi svajones realizuoti, ir pasvarstyti, ar mokykla nuo to pasidarė bent kiek savesnė… Dabar belieka palinkėti sėkmės visiems dirbantiems (su fondo parama ir be jos…).

į viršų

    Lietuvos Iniciatyvių Mokyklų Klubas (LIMK) susikūrė ALF projekto ”Švietimas Lietuvos ateičiai” programos ”Mokyklos Lyderiai” pirmojo etapo pabaigoje 1995 metais (pirmame etape 1994/95 mokslo metais dalyvavo 55 įvairių mokyklų komandos (140 žmonių)). Vėliau 1995/96 m.m, vyko programos antras etapas, dar vėliau įsijungus regioniniams švietimo centrams ir trečiais programos etapas - Tauragės, Kėdainių bei Pakruojo švietimo centruose. Klubo pagrindą sudaro mokyklos, dalyvavusios pirmame ir antrame etapuose.
    Baigiantis ALF projektui ”Švietimas Lietuvos ateičiai” Vilniaus Universiteto sociologijos magistrantės atlikto tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti, kaip “Mokyklos lyderių” programa paveikė mokyklų gyvenimą bei jame vykstančius kaitos procesus. Atrinkta 50 pedagogų iš 70-ties įvairių Lietuvos mokyklų, dalyvavusių ”Mokyklos Lyderių” seminaruose, didelė dalis iš jų buvo LIMK nariai. Tai mokyklų direktoriai, pavaduotojai bei mokytojai, dėstantys įvairius dalykus, turintys 9-33 metų darbo stažą. Atrenkant mokyklas, stengtasi atspindėti jų teritorinį pasiskirstymą Lietuvoje.
    Grąžintos 38 anketos, tai yra 76%. Iš gautų 38 anketų 29 apklaustieji pedagogai priklauso LIMK. Toks grąžinimo procentas leidžia manyti, kad apklausa yra reprezentatyvi. Ji tokia laikoma atgal gavus 60-70% išsiųstų anketų.
    Vienas iš šio tyrimo blokų apėmė ir Lietuvos Iniciatyvių Mokyklų Klubo tikslų analizę ir klubo įtaka mokyklai. Buvo paliesti manau svarbūs LIMK klausimai:

• Kokią įtaką LIMK daro klube dalyvaujančioms mokykloms?(pirma grupė klausimų)
• Skirtumai tarp klubui priklausančių ir jam nepriklausančių pedagogų? (antra grupė klausimų)
• Kodėl ne visi “Mokyklos lyderiai” programos dalyviai yra klubo nariais?(antra grupė klausimų)
• LIMK tikslai ateityje? (trečia grupė klausimų)

    Detalesni atsakymai pateikiami priede, o mes peržvelkime pagrindines išvadas.
    Atsakant į pirmą klausimų grupę matome, kad pedagogams svarbiausia tai, kad dalyvavimas Lietuvos Iniciatyvių Mokyklų Klubo veikloje leidžia keistis patirtimi. Jie gan palankiai vertina klubo veiklą ir jo naudą mokyklai.
    Atsakant į antrą grupę klausimų matome kad nėra labai didelių skirtumų tarp klubo ir nepriklausančių klubui mokyklų.

    Galima daryti prielaidą, kad dalyvavimas Lietuvos Iniciatyvių Mokyklų Klubo veikloje yra vienas iš pedagogų iniciatyvą skatinančių veiksnių - duoda pedagogams impulsą patiems inicijuoti kaitą ir organizuoti veiklą. Klubo mokyklos labiau orientuotos į bendradarbiavimo tikslą kuris manau veda ne tik į informacijos apsikeitimą ir į seminarinį darbą, bet ir į draugiškų santykių atsiradimą tarp klubo mokyklų bendruomenių. Nepriklausančių mokyklų pedagogų atsakymai matosi kad aukščiau kelia vidinį mokyklos augimą, siekimą mažiau jėgų skirti išėjimui už bendruomenės ribų. Jų nepriklausymas klubui yra išreiškiamas informacijos trūkumu.
    Trečioje grupėje klausimų aiškiai jaučiama pedagogų noras įtakoji į švietimo sistemos politiką, ir toliau aktualu išlieka svarba Pagrindiniais tikslais ateityje daugelis mato siekimą švietimo politikos įtakojimo, tolesnis seminarų konferencijų rengimas, bendradarbiavimo skatinimas.
   Taigi išvadas galima daryti visi. Mano nuomone, šis tyrimas parodė kad “Mokyklos lyderiai” programa išjudino mokyklas aktyviai veiklai. Susikūręs klubas, leido ir toliau mokyklos aktyviai bendradarbiauti. Tuo tarpu mokyklos neįsijungusios į klubą labiau ieško ir gilinasi į vidinius savo rezervus. Tolimesne klubo evoliucija suprantama kaip galimybė mokykloms kartu dirbti įtakojant švietimo politiką.